Anot žinių valdymo eksperto Frank Leistner, tai labiau sociopsichologinė, o ne IT problema: "knowledge management is 70% mindset, 20% skillset and 10% technology".

Imonėse, sudarant procesų architektūrą, skiriamos pagrindinę vertę kuriančios veiklos ir pagalbinės. Paprastų žmonių kalba kalbant: darbai kurie tiesiogiai uždirba pinigus(pardavimai, gamyba ir pan) ir darbai kuriuos į verslą orientuoti napoleoniški vadovai laiko "necessary evil": popierizmai, kasos aparatai ir ataskaitos, aitišnykai tie visi, heidžaras ir kiti reikalai kurių reikia, bet per daug neįsijauskit ten.

Taigi, 2 kategorijos:
1a, kur uždirba pinigus ir 2a, kuri aptarnauja 1ą.
Arba James Bond ir Mr.Q. !

Žinių valdymas atsiduria kažkur tarpe. Veiklos, kurios yra svarbios, bet jas galima ir atidėti. James Bond siunčiamas į sanatoriją, o ten nei moterų, nei alkoholio, nei šaunuoliu pabūt neišeina. Tai jis išsisukinės, kiek tik galės. Ir visvien joje atsidurs, - tik ne pats nueis, o bus nuneštas be sąmonės, NES: krizės akivaizdoje visuomet yra sujudimas ir inicijuojami ilgalaikiai pokyčiai. Tik... atsigavęs 007 iš karto susiverčia 3 martini kokteilius ir vėl gelbėja pasaulį. Pasaulis jam ploja.

Klausimas, kodėl ? Pateiksiu kelias hipotezes, manau kiekvienai įmonei tiks kita jų kombinacija:

  1. Trukdo įmonės kultūra. Vertinamas heroiškas, parodomasis darboholizmas, o ne efektyvumas ir rezultatai(nors deklaruojama aišku atvirkščiai). Pasigirti "dirbau visą naktį ar savaitgalį" yra norma, išeiti iš darbo 16:59 yra no go. Laikas, kurį galima sutaupyti investavus į žinių valdymo procesus, iš karto sudeginamas papildomiems darbams. Tokia kultūra atsiranda pačioje pradžioje, įmonės savininkas arba vadovas "užduoda toną" kuris perimamas ir kurį "išravėti" yra beprotiškai sunku. Toksinė atmosfera ir įtakos sferų dalybos priveda prie vertybinės sistemos, kur kiekvienas nori būti svarbesnis ir labiai matomas, pastebimas, organizacinėje hierarchijoje iškyla pataikaujantys populistai.
  2. Motyvacija: kas iš to eiliniam žinias kuriančiam, ar turinčiam darbuotojui, kad įmonė uždirbs daugiau? Jam nuo pasidalinimo žiniomis padidės laiko fragmentacija, o vadovas atvažiuos su nauju Ferrari ir patapšnos per petį "well done". Jo sutaupytas laikas bus sunaudotas tam, kad DAR daugiau nuveiktų, sutvarkytų, padarytų tai, kas būtina. Logiška ar ne? Pasamonei ne. Pasamonė sako "eik Tu ...." su savo žinių valdymu, per jį man tik daugiau darbo ir jokio malonumo. Ir tyliai sabotuoja. Kolektyviniam lygmeny! Užtai viskas nugęsta - tyliai ir subtiliai.
  3. Žinių valdymas, - procesai ir sistemos, - nuleidžiamos iš viršaus, - neretai kaip kompleksiškas, neergonomiškas gremėzdas, toks necessary evil. Dabar, chebra, darysim taip: 1,2,3. Chebra linksi galvomis ir formaliai kažką daro(šefai liepė). Išgyvenom Agile SCRUM ir LEAN, išgyvensim ir žinių valdymą. Bet realūs žinių apsikeitimo procesai vyksta lygiai taip kaip ir iki tol, - užkulisiuose, pusiau individualiam lygmenyje.

Ką daryti? Irgi pateiksiu 3 pasiūlymus, kur kiekvienai įmonei tiks kita jų kombinacija:

  1. Pasiekti, kad žinių valdymas taptų pagrindinės vertės procesu. Žmonių kalba kalbant, žinios turi tapti prekėmis, ar prekių paketais, kurios guli "lentynose" su kainų etiketėmis. Iki tokio žinių valdymo lygio daugeliui įmonių reikia tik santykinai nedidelio žingsnio! Ir kurti skatinimo modelius, tiesiogiai siejančius žinių kūrimą su finansiniu atlygiu.
  2. Suvokti, kad žinių valdymo projektas įmonėje yra ne IT projektas ir imtis jo su psichosocioemocininėmis pirštinėmis, versle vadinamomis OCM(organizational change management).
  3. Nustatyti kryptį ir principus ir kuo daugiau įtraukti darbuotojus į patį procesų kūrimą. Kad neliktų "not invented here" jausmo.
Ir pabaigai: James Bond su savo Aston Martin varys į sanatoriją 230km/h, užsinešdamas ant posūkių, jei joje masažus atlieka Eva Green🙂

Image by Tumisu from Pixabay